PPA prezidentės kreipimasis dėl vyresnio amžiaus žmonių, turinčių psichikos sveikatos sutrikimų, teisių
2026-07-20
PPA prezidentės kreipimasis (anglų k.)
Mieli kolegos, 2026 m. liepos 13–17 d. Ženevoje vykstančioje pirmojoje Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinės darbo grupės vyresnio amžiaus asmenų klausimais sesijoje svarstoma, kaip sustiprinti tarptautinę vyresnio amžiaus žmonių žmogaus teisių apsaugą. Pasaulio psichiatrų asociacijos prezidentė profesorė Danuta Wasserman savo kreipimesi pabrėžia, kad psichikos sveikatos sutrikimų, demenciją ar psichosocialinę negalią turintys vyresnio amžiaus žmonės dažnai susiduria ne tik su sveikatos sunkumais, bet ir su diskriminacija, stigmatizacija, socialine atskirtimi, nepriežiūra bei ribotomis galimybėmis patiems priimti sprendimus dėl savo gyvenimo. Todėl jų psichikos sveikata, savarankiškumas, teisinis veiksnumas, teisė į tinkamą pagalbą ir apsauga nuo prievartos turi būti aiškiai įtvirtinti būsimoje Jungtinių Tautų vyresnio amžiaus asmenų teisių konvencijoje.
Kviečiame susipažinti su visu Pasaulio psichiatrų asociacijos prezidentės profesorės Danutos Wasserman kreipimosi vertimu į lietuvių kalbą.
Vyresnio amžiaus asmenų, turinčių psichikos sveikatos sutrikimų, demenciją ir psichosocialinę negalią, žmogaus teisės
2026 m. liepos 13–17 d. Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuras (OHCHR) Ženevoje, Tautų rūmuose rengia svarbų susitikimą.
Pasaulio psichiatrų asociacijos (PPA) prezidentė dalyvauja pirmojoje istorinėje Tarpvyriausybinės darbo grupės vyresnio amžiaus asmenų klausimais sesijoje. Joje daugiausia dėmesio skiriama deryboms, kuriomis siekiama sustiprinti tarptautinę teisinę sistemą, skirtą vyresnio amžiaus asmenų žmogaus teisėms skatinti ir apsaugoti.
Toliau pateikiamas PPA prezidentės kreipimasis, kuriame išdėstomas Asociacijos indėlis į šias diskusijas.
Gerbiamas pirmininke, gerbiami delegatai ir kolegos, kalbu Pasaulio psichiatrų asociacijos vardu ir nuoširdžiai vertinu kryptingą PPA Vyresnio amžiaus psichiatrijos sekcijos bei šiame svarbiame procese dalyvaujančių kolegų darbą.
Žmogaus teisės su amžiumi nesumažėja. Jos tampa ypač svarbios, kai vyresnio amžiaus asmenys susiduria su smegenų sveikatos problemomis, psichikos sveikatos sutrikimais, kognityvinių funkcijų sutrikimais, demencija, psichosocialine negalia, didėjančiu pagalbos poreikiu ar priklausomumu nuo kitų asmenų.
Pernelyg dažnai šie vyresnio amžiaus žmonės lieka nematomi teisėje, viešojoje politikoje, sveikatos priežiūros ir globos sistemose. Kartu jie susiduria su persidengiančiomis diskriminacijos formomis, įskaitant eidžizmą – diskriminaciją dėl amžiaus, ableizmą – diskriminaciją dėl negalios, su psichikos sveikata susijusią stigmą, seksizmą, skurdą, socialinę atskirtį ir nepriežiūrą.
Jie gali būti neįtraukiami į sprendimų dėl savo gyvenimo priėmimą, apgyvendinami institucijose nesuteikiant tikros pasirinkimo galimybės, nepagrįstai suvaržomi ar verčiami patirti prievartą, taip pat negauti tinkamos priežiūros ir pagalbos arba netekti galimybių dalyvauti visuomenės gyvenime.
Todėl žmogaus teisės turi būti įgyvendinamos kasdieniame gyvenime – namuose, bendruomenėse, ligoninėse, ilgalaikės priežiūros įstaigose ir pagalbos sistemose, o ne vien išreiškiamos teisine kalba.
Visuomenės senėjimas yra pasaulinė tikrovė. 2023 m. pasaulyje gyveno apie 1,1 milijardo 60 metų ir vyresnių žmonių. Prognozuojama, kad iki 2050 m. jų skaičius išaugs iki 2,1 milijardo.
2021 m. pasaulyje 57 milijonai žmonių gyveno su demencija, o kasmet nustatoma beveik 10 milijonų naujų jos atvejų. Maždaug 14 proc. 70 metų ir vyresnių žmonių turi psichikos sutrikimą.
Tai nėra šalutiniai ar nereikšmingi klausimai. Jie yra esminiai užtikrinant milijonų vyresnio amžiaus asmenų ir jų šeimų orumą, savarankiškumą, lygybę, dalyvavimą visuomenėje ir gerovę.
Dėl šių priežasčių rengiant Jungtinių Tautų vyresnio amžiaus asmenų teisių konvenciją turi būti aiškiai atspindėti psichikos ir smegenų sveikatos, demencijos, psichosocialinės negalios, ilgalaikės priežiūros, bendruomenėje teikiamos priežiūros ir pagalbos, teisinio veiksnumo, pagalbos priimant sprendimus bei apsaugos nuo smurto, išnaudojimo ir nepriežiūros klausimai.
Tai nėra vien sveikatos ar socialinės politikos klausimai. Tai esminiai žmogaus teisių klausimai.
Pagalba priimant sprendimus turėtų būti pripažįstama esmine savarankiškumo, teisinio veiksnumo, orumo ir galimybės savarankiškai veikti apsaugos priemone.
Vyresnio amžiaus asmenims turi būti suteikiama pagalba, reikalinga jų valiai ir pageidavimams išreikšti, užuot priimant sprendimus už juos vien dėl jų amžiaus, diagnozės, negalios ar tariamo priklausomumo nuo kitų.
Institucionalizavimas niekada neturi tapti savaiminiu atsaku į senėjimą, negalią, psichikos ligą, demenciją ar priežiūros poreikį.
Būsimoji konvencija taip pat turėtų padėti valstybėms narėms praktiškai įgyvendinti jos nuostatas, remiantis penkiais pagrindiniais principais:
- žmogaus teisėmis grindžiama priežiūra ir pagalba;
- į asmenį ir santykius orientuoti požiūriai;
- įrodymais grindžiama politika ir praktika;
- laisvė nuo eidžizmo, ableizmo, su psichikos sveikata susijusios stigmos ir kitų persidengiančių diskriminacijos formų;
- atskaitomybė, užtikrinama apsaugos priemonėmis, stebėsena, teisių gynimo priemonėmis, švietimu ir mokymu.
Šie principai būtini siekiant užtikrinti, kad teisės būtų ne tik pripažintos įstatymuose, bet ir įgyvendinamos teikiant kasdienę priežiūrą bei pagalbą.
Svarbiausia, kad pačių vyresnio amžiaus asmenų balsas būtų esminė šio proceso dalis. Vyresnio amžiaus žmonės yra teisių turėtojai ir savo gyvenimiškos patirties ekspertai.
Jų prasmingas dalyvavimas rengiant, įgyvendinant, stebint ir vertinant konvenciją yra būtinas.
Vyresnio amžiaus asmenų teisių konvencija suteikia istorinę galimybę panaikinti ilgą laiką egzistuojančias apsaugos spragas ir patvirtinti, kad orumas, lygybė, savarankiškumas, dalyvavimas, sveikata, psichikos sveikata, priežiūra ir pagalba priklauso kiekvienam žmogui per visą jo gyvenimą.
Konvencijos sėkmė galiausiai bus vertinama ne tik pagal jos teisines nuostatas, bet ir pagal tai, ar šios teisės bus realiai įgyvendinamos kasdienėje praktikoje – sveikatos priežiūros, socialinės globos ir pagalbos sistemose, bendruomenėse, šeimose ir visoje visuomenėje.
Dėkoju.
Profesorė Danuta Wasserman
Pasaulio psichiatrų asociacijos prezidentė
Karolinskos instituto psichiatrijos profesorė
Stokholmas, Švedija
